Šventieji resursai

kildamas molu skurdžios karostos uosto akvatorijos link, prisiminiau nelaimingą meilės istoriją. šioje pakrantėje su a. b. ieškojome betoninių bunkerių, suklimpusių į žydintį baltijos vandenį, į akmenis ir smėlį. radom juos. tačiau radom dar kažką – keistą garsą, kuris ritosi vėjo keteromis, lipo mediniais kopų laipteliais, pušyno link. štai ten buvo užrašytas šis tekstas.

virš manęs praskrido pulkelis ančių. gal ne ančių, gal šiaip kažkokių paukščių. pamaniau, kad niekada negalėsiu gyventi be šito garso, be jo išgaubtos erdvės, trenkiančios drėgme ir atsitiktiniais prisiminimų likučiais. kaip būjai ir plastiko buteliai, kaip šakos ir keisčiausia batų oda kranto linijoje, jie atsiiria dabar į mano samonę. nors tai tik paprasčiausi daiktai: kopijavimo aparatas, apklotas nugeltusiomis niekad negrotų kūrinių partitūromis; popieriaus ritiniai, į kuriuos suvyniotas kitas popierius (greičiausiai tai knygos likučiai). bandau atsiminti, ką aš su tuo turiu bendra, bet staiga suprantu, kad čia ne aš, čia jie – šie daiktai – braunasi į mane ir bando mane paversti savo likimo liudininku.

vėliau dar buvo molinis kumštis, kuris sudegė ir kurio gaisravietėje mes neradom. tačiau aš jį nešiojuosi su savimi kaip įrodymą, kad daiktai turi atmintį. kad daiktai turi sąmonę. jie susiję su žinojimu, kuris visada lieka anapus to, ką vadinu pranašyste. kumštis turėjo siūlę, slepiančią metalinę jį laikančią konstrukciją. ji mano plaštakoje atsirado vėliau. gal po trejeto metų. ši siūlė dengė raumenis, kaulus ir sidabrinę vielą, kuri rankoje išbuvo tik metus. vėliau ji taip pat dingo.

vietoj molinės skulptūros radom fleitą. pilną suodžių ir įlenktą. pamaniau – jei rankraščiai nedega, tai ir garsas turėjo likti kurioje nors šio daikto ertmėje. įkastas, uždarytas, suspaustas. tačiau garso nebuvo. matėme vėją, pušis, tamsų jūros paviršių ir jos tamsoje panardintą pilnatį.

kažkas, ką turėjau čia pasakyti, ištirpo, susitrynė, virto nykia dekonstrukcija. šventieji resursai, stoties bomžui laiminant dviejų atvykėlių meilę, liepojoje. pigioje užeigoje, primenančioje dar pigesnes dešreles su pomidorų p., alumi ir kavos skysčiais. šventieji resursai pravoslaviškos pagodos prieigose, auksuotomis ir varinėmis skardelėmis nukalinėtais stogais, įrėmintais simetrijos, kurios dugne ropinėjo suskurę negyvenami penkiaaukščiai. šventieji resursai sakant sudie iki kito amžino išsiskyrimo, amžinos nežinomų daiktų kartotės, amžinos suartėjimo šventės.

kažkas, ką turėjau čia pasakyti, jau buvo ištarta. dovanota fiksuotam ančių klegesiui kaip kryptis, kurią pasirenka pietūs, nepaisant to, kad į juos suartėja rudenėjantys žvilgsniai. kaip tądien karostos zonoje, lediniame vandenyje aptikus betonines urnas.

tačiau tai jau kita istorija. kitas sapnas. kitas gyvenimas. tamsioji kraštovaizdžio pusė. paralelinis protas. laiko duobė.


2007